Darbdaviai, profesinės sąjungos ir Vyriausybė sutarė, kad atleidžiant darbuotoją darbdavys turėtų mokėti vieno mėnesio dydžio išeitinę išmoką, o kita dalis būtų dengiama iš naujai kuriamo Ilgalaikio darbo išmokų fondo. Seimo nariai pritarė tokio fondo egzistavimui, tačiau Lietuvos pramonininkų konfederacijos nariai iki šiol pasigenda aiškaus sprendimo, kaip šis fondas veiks ir kaip bus formuojamas jo biudžetas, o stebint politikų abejones dėl galimo socialinio draudimo įmokų mažėjimo, darbdaviams kyla pagrįstų abejonių, kad šio susitarimo gali būti nesilaikoma.
Vienas iš esminių darbdavių siūlymų, užtikrinant lankstesnį darbo santykių reglamentavimą, visada buvo mažesnių išeitinių išmokų atleidimo iš darbo atveju nustatymas. Šiuo metu Darbo kodekse numatytos išmokos turintiems ilgą darbo stažą reikšmingai atsiliepia įmonės finansinei situacijai. Seimo nariai plenariniame posėdyje pritarė, kad darbdavys, atleisdamas darbuotoją, turėtų mokėti tik vieno mėnesio dydžio išeitinę išmoką, o kita dalis būtų dengiama iš kuriamo Ilgalaikio darbo išmokų fondo. Tokio fondo įkūrimas ilguoju laikotarpiu darbdaviams atsipirktų, jiems nebūtų taip skausminga prireikus atleisti darbuotojus, jeigu, pavyzdžiui, nutrūktų ilgalaikė sutartis ar įmonės veiklai įtaką padarytų nuo paties darbdavio nepriklausančios aplinkybės. Taip pat tai leistų garantuoti finansinę pagalbą atleidžiamam darbuotojui.
Darbdaviai ir profesinės sąjungos ne kartą diskutavo su Vyriausybės ir Ūkio ministerijos atstovais dėl įmokų mokėjimo į naujai kuriamą fondą. Bendru socialinių partnerių ir Vyriausybės sutarimu buvo nuspręsta, jog, atsižvelgiant į atleidimų skaičių ir galimą išmokų poreikį, fondo įmoka pirmais metais turėtų būti 0,3 proc. Tačiau susitarta, jog ši įmoka nebus papildomas mokestis prie darbdavio jau mokamų 30,98 proc. ?Sodros” ir 0,2 proc. Garantinio fondo įmokų.
Siūlyta, kad ši įmoka būtų kompensuojama numatytu socialinio draudimo įmokų mažėjimu, t.y. siūlant bazinę pensiją finansuoti ne iš socialinio draudimo fondo, o iš valstybės biudžeto, numatant socialinio draudimo įmokų mažėjimą po 1 proc. kasmet (12 metų). Darbdaviai, profesinės sąjungos ir Vyriausybė vieningai sutarė, jog šis mažinimas gali būti dar mažesnis, t.y. po 0,7 proc., o likę 0,3 proc. būtų skiriami įmokoms į Ilgalaikio darbo išmokų fondą.
Tačiau stebint politikų abejones dėl galimo socialinio draudimo įmokų mažėjimo, darbdaviams kyla pagrįstų abejonių, kad šio susitarimo gali būti nesilaikoma. Akivaizdu, jog priėmus sprendimą dėl išeitinių išmokų mokėjimo iš naujai įkurto fondo, bet nepriėmus sprendimo dėl socialinio draudimo įmokų mažėjimo, našta darbdaviams gali dar padidėti. Jau ne vienerius metus darbdaviai ir ekonomistai atkreipia dėmesį, jog darbo jėgos mokesčiai Lietuvoje yra per dideli ir būtina juos peržiūrėti, siekiant kad Lietuvos pramonė ir verslas išlaikytų bent minimalų konkurencingumą. Dėmesį į per didelius darbo jėgos mokesčius atkreipia ir Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) neseniai pateiktame Lietuvos ekonominės situacijos vertinime.
Šiuo atveju nesilaikant socialinių partnerių ir Vyriausybės susitarimo dėl Ilgalaikio darbo išmokų fondo įmokų šaltinio, darbo jėgos apmokestinimas būtų dar labiau padidintas.
Daiva Rimašauskaitė
LPK Komunikacijos departamento direktorė
