Pirmąjį šių metų ketvirtį, lyginant su praėjusių metų pabaiga, Lietuvos ekonomika susitraukė 0,6 procento. Tačiau toks Lietuvos ekonomikos kluptelėjimas nesustabdė nei darbo vietų kūrimo, nei atlyginimų augimo – dirbančiųjų skaičius per metus padidėjo 1,7 procento, o metinis vidutinio darbo užmokesčio augimas siekė 4,3 procento.
Tendencijos darbo rinkoje yra inertiškos, todėl nieko stebėtino, kad trumpalaikiai ekonomikos iššūkiai nepristabdė teigiamų pokyčių darbo rinkoje. Pagrindinė ekonomikos susitraukimo priežastis buvo smukęs eksportas į NVS šalis ir ypač į Rusiją. Be to, metų pradžioje gyventojai vertino naujos valiutos poveikį kainoms ir perkamajai galiai, todėl vartojimas buvo daug nuosaikesnis nei praėjusių metų pabaigoje. Abu šie priešiniai vėjai buvo laikini – sparčiai auga eksportas į Europos Sąjungą, Rusijos embargas, tikėtina, rugpjūtį baigsis, o mažmeninės prekybos augimas vėl įsibėgėja.
Metų pradžioje darbo užmokestį kilstelėjo ir euro įvedimas – apvalinamos buvo ne tik paslaugų kainos, bet ir atlyginimai. Be to, naujos valiutos įvedimas yra patogi proga derėtis dėl didesnio atlyginimo, ypač matant sumažėjusią nominalią (bet ne realią) jo išraišką. Žinoma, vidutinio darbo užmokesčio augimas parodo ne viską – augimo skirtumai tarp atskirų sektorių išlieka gana dideli. Privačiame sektoriuje metinis atlyginimų augimas siekė 5,2 proc., o valstybiniame sektoriuje augo vos 3 procentais. Be to, kai kurių viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai nesikeičia jau daug metų. Vis tik atlyginimų augimą kursto ir ateityje dar labiau kurstys ne nuosaikus ekonomikos augimas ir ne euras, o kiti veiksniai.
Europos Komisijos vertinimu, šiuo metu natūralus nedarbo lygis Lietuvoje siekia 10,4 procento. Šis rodiklis parodo rinkos pusiausvyrą, kuomet prie esamo atlyginimų lygio bedarbiai nori ir gali užimti sukurtas laisvas darbo vietas. Nors darbo biržoje registruotų laisvų darbo vietų skaičius balandžio pabaigoje padidėjo iki 8,5 tūkst. ir buvo didžiausias per pastaruosius 7 metus, tačiau laisvas darbo vietas bedarbiams užimti vis sunkiau. Tam yra daug priežasčių – bedarbiai neturi tinkamų įgūdžių, gyvena ne ten, kur kuriamos darbo vietos, ir nenori kraustytis, arba tiesiog vis dar mano, kad skirtumas tarp siūlomo atlyginimo ir socialinių pašalpų yra per mažas.
Faktinis nedarbo lygis, pirmąjį šių metų ketvirtį sumažėjęs iki 10,0 proc., jau buvo žemiau natūralaus lygio ir toliau mažės. Kokios to pasekmės atlyginimams? Kartą Lietuvoje jau matėme tokią situaciją – 2006-2008 metais nedarbo lygis buvo gerokai žemiau natūralus nedarbo lygio, o darbo jėgos trūkumas pakėlė darbuotojų derybinę galią. Tuo laikotarpiu vidutinis darbo užmokestis augo beveik po 20 proc. per metus – daugiau nei dvigubai sparčiau nei didėjo darbo našumas.
Žinoma, dar kartą toks svaigus atlyginimų augimas nepasikartos, tačiau atlyginimų augimo tempas greičiausiai nelėtės. Jau nuo 2013 metų atlyginimai didėja sparčiau už produktyvumą ir pamažu gali pradėti ardyti eksportuotojų konkurencingumo pamatus. Kadangi atlyginimo augimo sustabdyti nei galima, nei tai daryti būtina, įmonės turės sutelkti dėmesį į produktyvumo didinimą.
Tačiau šioje situacijoje verta prisiminti, kad siekiant spartesnio Lietuvos gyventojų perkamosios galios augimo ir artėjimo prie ES vidurkio, ne viską padarė ir valdžios atstovai. Nuolat didinant minimalų mėnesinį atlyginimą liko užmirštas neapmokestinamas pajamų dydis (NPD). Šiuo metu mažiausias pajamas gaunantiems jis siekia tik 166 eurus per mėnesį arba 1992 eurus per metus. Vidutinis pritaikytas NPD yra vis dar mažesnis nei buvo 2007 metais, ir yra maždaug 7,5 karto mažesnis nei, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje. 1992 eurai neapmokestinamų pajamų per metus galbūt būtų buvę adekvatu 1992 metais, tačiau 2015 metais šios kartelės kėlimas turi tapti vienu iš svarbiausių prioritetų.
Nerijus Mačiulis
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas
