Šios dienos vardadieniai:
Dienos patarlė

Vytautas Švykas: „Vieni kovoja su stresu senoviškai, kilnodami taurelę, kiti – sportuodami“

Vytautas Švykas. Statybunaujienos.lt nuotrauka.

Vytautas Švykas. Statybunaujienos.lt nuotrauka.

Būtent taip savo pomėgį keliauti dviračiu aiškina vienas iš Kaune įsikūrusios UAB „Švykai“, vadovų – verslo vystymo direktorius Vytautas Švykas, jau dešimt metų su draugais per atostogas keliaujantis po pasaulį. Pasak jo, dviratininkus daugelio šalių gyventojai sutinka kaip pasaulio tyrinėtojus ir mielai jiems padeda, o „paketinius“ turistus jie laiko tiesiog storomis piniginėmis, iš kurių reikia kuo daugiau pinigėlių ištraukti.

Dviračiai – būdas įveikti stresą
Vytauto teigimu, vieni su stresu kovoja „senoviniu būdu“ (taip jis vadina mėgėjus kilnoti taurelę), o kiti sportuodami. Kadangi pats sportavo nuo mokyklos laikų – iš pradžių buvo susidomėjęs į orientacinį sportą šiek tiek panašia „lapių medžiokle“, studijų Kauno technologijos universitete laikais tapo ilgų distancijų bėgiku ir net dalyvavo Lietuvos universiadose, o savaitgaliais su draugais čiupdavo palapines, miegmaišius ir dviračiais keliaudavo po Lietuvą, – todėl nekeista, kad ilgainiui patraukė ir į kaimynines šalis.

Keliautojų kompanijoje – aštuoni vyrai. Gal todėl, kad pradėję keliauti daugelis dar nebuvo vedę, o gal todėl, kad kartais norisi atitrūkti ne tik nuo verslo reikalų, bet ir nuo namų rūpesčių. Anot V. Švyko, ne visada žmonos juos išleidžia noriai, bet jos taip pat supranta, kad vyrams reikia pabūti vieniems – atitrūkti nuo kasdienybės, kad „išpūstų iš galvos tas visas problemas ir grįžęs vėl čiuptumeisi veiklos su nauja energija, su naujomis idėjomis ir nauju požiūriu“.

O juos pačius daug kas sieja. Vieni kartu lankė darželį, kiti kartu mokėsi ar studijavo. Taip vieni per kitus ir „susiklijavo“. „Mes – panašaus amžiaus, visi esame verslininkai. Mes mėgstame aktyvų gyvenimo būdą ir ne sėdime prie televizoriaus žiūrėdami, kaip kiti sportuoja, o patys sportuojame“, – aiškina vienas iš UAB „Švykai“ vadovų.

Anot Vytauto, norinčių prie jų prisijungti netrūksta, tačiau pernelyg didelė grupė taip pat negerai, nes būtų sunku derinti interesus. „Kiekvienoje kelionėje įveikiame daugiau nei 1 000 km, tad per dieną nuvažiuojame apie 100 km. Juk važiuojant visko būna: ir lietūs lyja, ir pavargstame, ir dviračiai lūžta, bet reikia važiuoti toliau. Didesnę grupę būtų sunku suvaldyti, kai reikia nuspręsti, ar ilsimės, mažiname tempą, ar važiuojame toliau, kaip važiavę, nes vieni būna geriau pasirengę kelionei ir turi daugiau ištvermės, kiti mažiau“, – aiškina jis.

Bet yra buvę visokių kelionių. Antai 2008 metais, kai buvo surengtas tarptautinis žygis dviračiais iš Olimpijos iki Pekino Šilko keliu, ir buvo galima prisijungti bet kuriame etape, Vytautas su draugais nuo Tbilisio iki Baku važiavo net 35 dviratininkų grupėje. Kartu su jais pedalus mynė ir graikai, ir suomiai, ir vokiečiai, ir italai, ir lenkai. Bet tokie žygiai, sako Vytautas, yra išskirtiniai, o jų sėkmė priklauso nuo organizatorių sumanumo ir patirties. (V. Švyko asmeninio archyvo nuotr.).

Tradicija gimė tarsi savaime
Kiek šalių per 10 metų apvažiuota, nei Vytautas, nei kiti šios jau daugelį metų nekintančios „komandos“ nariai neveda ir pliusiukų žemėlapyje nedėlioja. Paprasčiausiai anksčiau, kol kelionės buvo netolimos, pasitenkindavo viena šalimi, o kuo toliau skrenda, tuo daugiau valstybių stengiasi apvažiuoti. Antai centrinėje Amerikoje jų maršrutas nusidriekė net per 6 šalis.

„Mums jau tapo įprasta, kad kiekvienais metais kokią nors šalį ar šalių grupę aplankome. Susipakuojame dviračius, miegmaišius, palapines, katiliukus ir skrendame. O nuskridę sėdame ant dviračių ir stengiamės kuo daugiau apvažiuoti ir pamatyti“, – sako V. Švykas.

Ir vis dėlto – viena yra keliauti po Lietuvą ar kaimynines šalis ir visai kita – belstis kone į kitą pasaulio kraštą. Išgirdęs klausimą, kaip gimė ši idėja, Vytautas pasakoja, kad dėl visko „kalti“ du jo draugai klaipėdiečiai ir gražus saulėlydis ant Baltijos kranto. Tai jie – Faustas ir Mantas dar būdami 17-mečiai dviračiais nuvažiavo iki Ukrainos, o paskui pakvietė prisijungti ir savo bičiulius.

Pirmą kartą kaip grupė vyrai važiavo iš Klaipėdos pajūriu į Kaliningrado sritį. Kitais metais sugalvojo per ilgąjį Joninių savaitgalį nuvažiuoti prie Rygos įlankos.

„Ten ant jūros kranto sėdint, latvišką rūkytą žuvį valgant ir latvišką alutį ragaujant viskas ir prasidėjo. Žiūrėjome, kaip leidžiasi saulė ir plaukia didžiuliai laivai. Bet jei tie laivai sunkvežimius plukdo, tai galėtų ir mūsų dviračius, ir mus nuplukdyti. Sutarėm, kad kitais metais bandom. Nusipirkom bilietus į keltą, nuplaukėm į Stokholmą, tada nuvažiavome dviračiais iki Karlshamno ir vėl keltu grįžom į Klaipėdą“, – prisimena Vytautas.

Ir jau pakeliui atgal vyrai susivokė: jeigu dviratį galima įvaryti į keltą, tai tikriausiai galima jį įkelti ir į lėktuvą? Taip ir prasidėjo. Iš pradžių Gruziją ir Azerbaidžanas, vėliau Turkija, Izraelis, Graikija, Marokas, Islandija. Dar vėliau patraukė į Kubą, Gvatemalą (Guatemala), Salvadorą, Hondūrą, Nikaragvą, Panamą, Kosta Riką, Tailandą, Malaiziją – kuo daugiau patirties sukaupė, tuo toliau keliavo.

Dviratininkas – pasaulio tyrinėtojas

V. Svyko asmeninio archyvoVyrai iš anksto niekada tiksliai neplanuoja maršruto – tik esminius dalykus, aiškina Vytautas: „Pasidomime, koks tos šalies kalvotumas, paskaičiuojame, kiek mes galime nuvažiuoti per dieną, nusprendžiame, kokia kryptimi važiuosime, ar grįšime į tą patį oro uostą, ar namo skrisime iš kitos vietos. Kur toliau važiuosime, kur nakvosime, ką kitą dieną aplankysime, sprendžiame jau būdami vietoje“.

Anot V. Švyko, jų grupės tikslas – ne vien minti pedalus ir įveikti kuo didesnį atstumą. Tai kartu ir sportas, ir poilsis, ir verslo seminarai. Važiuodami jie susipažįsta su tos šalies tradicijomis, kultūra. Juo labiau, kad vietiniai gyventojai turistams dviratininkams yra palankesni negu kitiems.

„Pavyzdžiui, „paketinius turistus“, kuriuos atveža, išlaipina, kaip kokį čemodaną iškelia – vietiniai vertina kaip tam tikrą pajamų šaltinį, iš kurio reikėtų kuo daugiau pinigėlių paimti, nes jie su stora pinigine atvažiavo. Keliaujančius motociklais jie laiko gana agresyviais, o dviratininką suvokia kaip taikų pasaulio tyrinėtoją“, – patirtimi dalijasi Vytautas.

Pašnekovo teigimu, tuo jie patys įsitikino keliaudami Malaizijoje. Kaip dažnai nutinka, kelyje šiek tiek užtruko ir nedidelį miestuką privažiavo jau sutemus. Palapines statyti buvo vėloka, tad vyrai ėmė klausinėti, gal yra koks nors viešbutukas ar kokia kita vieta pernakvoti. Bet paaiškėjo, kad jie pataikė kažkokios valstybinės šventės dieną, yra daug iš kitur atvažiavusių žmonių, ir vietų jau neliko. Tačiau pagalbos ranką ištiesė vienas vietos gyventojas – paklausęs, ar vyrams tiks ne penkių žvaigždučių viešbutis, į savo namus lietuvaičius pakvietė jaunas musulmonas.

„Mes jo namuose išsitiesėm savo miegmaišius ir pernakvojom. Kai keliauji dviračiu, esi daug arčiau vietinių žmonių, negu keliaudamas kitais būdais, ir vietiniai suvokia, kad esi tyrinėtojas. Bet ir jie tave tyrinėja, todėl barjerai tarp skirtingų kultūrų, skirtingų tikėjimų labai sumenksta. Ir susikalbame puikiausiai“, – tikina Vytautas.

Tiesa, priduria jis, išnykti kalbos barjerui labiau padeda ne tai, kad ruošdamiesi keliauti į kurią nors šalį vyrai šiek tiek pasimoko kalbos, kad galėtų kelio pasiklausti (pavyzdžiui, vykdami į pietų Ameriką pramoko ispaniškai), bet universali ženklų kalba. „Jeigu reikia, ir pirštais vieni kitiems parodome. O maisto pavadinimai juk vis tiek mums neko nesako“, – juokiasi V. Švykas ir priduria, kad vietiniai keliautojams visada siūlo paragauti jų maisto. Paragauti jo vyrai nevengia – juk jeigu vietiniai žmonės tai valgo, vadinasi, tai valgoma. Tačiau vieno vaisiaus, kurį pietų Azijos gyventojai vadina vaisių karaliumi, antrą kartą tikriausiai nevalgytų.

„Tai diuranas. Tas vaisius kaip ežiukas – kaip nedidelis spygliuotas moliūgas. Jo viduje yra stambios minkštos sėklos. Skonis labai įdomus, bet jo kvapas – lyg sugedusio svogūno. Jį valgant buvo toks „oi“. Tačiau yra jam alergiškų žmonių, todėl viešbučiuose, oro uostuose, lėktuvuose kategoriškai draudžiama šiuos vaisius net įsinešti, nes kitiems gali kilti problemų“, – aiškina Vytautas. Jis priduria, kad ragaudamas bet kokį naują patiekalą ir pats savotiškai eksperimentuoja, nes iš anksto negali žinoti, kaip reaguos organizmas. Bet jei kvapas ar pirmas kąsnis netinka, tai daugiau ir nevalgo.

Džiunglėse navigacijos prietaisai nepadeda
Vytauto teigimu, keliaudamas toli nuo civilizacijos kartais patiri tokių išgyvenimų, kurie iš esmės pakeičia požiūrį į tai, kas yra laimė, ir padeda suvokti, kiek nedaug žmogui iš tikrųjų reikia. Štai keliaudami po centrinę Ameriką, Nikaragvoje pasižiūrėję į žemėlapį vyrai nutarė važiuoti trumpesniu keliu ir … vos neįstrigo džiunglėse.

„Mes turėjome ir kompasus, ir šiuolaikines navigacijos priemones kišenėse. Nepasiklydome, bet paaiškėjo, kad tas žemėlapyje nupieštas kelias, kurį pasirinkome – išdžiūvusios upės vaga einantis takelis. Iš pradžių galvojome, kad tuos 30 ar 40 km nuvažiuosime per porą valandų, bet kai nuvažiavome apie 10 km, įvažiavome į džiungles, keliukas pradėjo siaurėti. Pavažiavome dar, ir jis taip susiaurėjo, kad jau važiuoti nebegali, stumiesi dviratį, o vietomis jį net neštis reikia. Grįžti jau per vėlu, tuoj saulė nusileis, o mes vidury džiunglių, kažkokios upės slėnyje“, – neeilinį nuotykį prisimena Vytautas.

Laimei, ieškoti vietos nakvynei išsiųsti žvalgai netrukus ant skardžio aptiko nedidelę lūšnelę. Jos šeimininkai – vyras ir moteris su vaikučiu net akis išpūtė iš nuostabos pamatę keliautojus, bet sutiko priimti juos nakvynei. Tačiau įsikurti pasiūlė ne trobelėje, o greta jos esančioje nedidelėje aikštelėje, kurioje ganėsi kiaulaitės.

„Neįsivaizduojate, kokie buvome laimingi, kad naktį aplink mūsų palapines trynėsi tie paršiukai. Saulei nusileidus iš džiunglių ėmė sklisti bauginantys garsai, ir šeimininkė mums patvirtino, kad tai tigrai. Tigrai visur aplink. Nežinau, kodėl moteris naktį paliko paršiukus lauke, bet kol jie buvo greta, mes žinojome, kad esame saugūs“, – pasakoja Vytautas.

Rytui išaušus šeimininkas parodė keliautojams trumpesnį ir patogesnį kelią „į civilizaciją“. Tačiau ta džiunglių trobelėje praleista naktis, sako V. Švykas, padėjo jam suprasti, kiek nedaug žmogui iš tikrųjų reikia.

„Ta šeima vidury džiunglių neturi nei elektros, nei vandentiekio, nei kokių nors kitų patogumų, bet jie turbūt yra laimingesni už daugelį lietuvių. Žiūrėdamas į juos supranti, kad galima stengtis padaryti daugiau ir gyventi geriau, bet nereikia „plėšytis marškinių“, nes iš tikrųjų žmogui reikia labai mažai. Grįžus iš tokios kelionės pasikeičia požiūris į tai, kas yra vertybė, todėl ir kitiems sakau, kad laimė yra tai, ką turi šiandien, ir reikia išmokti tuo džiaugtis“, – dalijasi mintimis pašnekovas.

Panamoje mums skandavo „Lietuva“

Pasak Vytauto, kelionėse sutikti žmonės bičiuliais netampa, nes jų grupelė niekada ilgai neužsibūna vienoje vietoje, o kelių valandų net ir paties nuoširdžiausio bendravimo nepakanka, kad užsimegztų tvirtesni ryšiai tarp lietuvaičių ir tolimose šalyse sutiktų žmonių. Tačiau būna ir išimčių. Ir dar tokių, kad tyčia nesugalvosi.

Vienu labiausiai įsiminusių nutikimų V. Švykas vadina netikėtą susitikimą su žemiečiais centrinėje Amerikoje, Panamoje.

„Važiuodami mes prie dviračių visada pritvirtiname Lietuvos vėliavas. Dažniausiai tolimų kraštų gyventojai mūsų vėliavą painioja su Venesuelos ar kitų centrinės Amerikos ar Afrikos valstybių vėliavomis. Bet važiuodami Panamos gatvėmis staiga išgirdome šaukiant „Lietuva, Lietuva“. Apsidairėme – pasirodo, panamietė mulatė skanduoja. Sustojome ir klausiame jos, iš kur ji žino, kad tai Lietuvos vėliava. O ji angliškai atsako, kad jos draugas yra lietuvis“, – atmintin įstrigusią istoriją pasakoja V. Švykas.

Lietuvių dviratininkus mergina nusprendė supažindinti su savo draugu, o kai jis, taip pat dviračiu, atmynė susitikti, paaiškėjo, kad vaikinas dar visai vaikas prieš 10 metų kartu su mama atsikraustė gyventi į Panamą iš Lietuvos. Šis susitikimas, anot keliautojo, unikalus dar ir dėl to, kad vaikinas ir jo mama greičiausiai vieninteliai Panamoje gyvenantys lietuviai, ir tik atsitiktinumas lėmė, kad jie susitiko.

„Su juo ir dabar bendraujame socialiniuose tinkluose, nes kai tolimoje šalyje netikėtai susitinki kraštietį, užsimezga visai kitokie ryšiai, negu su tais žmonėmis, kurie priima nakvynei ar padeda rasti kelią iš džiunglių“, – šypsodamasis aiškina Vytautas.

Naujas iššūkis – maratonas

Jubiliejaus proga mes įpratę gauti dovanų iš draugų ir artimųjų. Tačiau Vytautas nusprendė 40-mečiui dovaną sau parengti pats. Tiksliau, tai buvo ne dovana, o dar vienas iššūkis, kurį jaunas verslininkas nusprendė įveikti. Visai neseniai, šių metų birželį jis pirmą kartą gyvenime nubėgo maratoną.

„Susiradau profesionalius trenerius, įstojau į Kauno maratono klubą ir metus ruošiausi. Esu patenkintas, kad įveikiau distanciją, ir laikas buvo geras, bet kai nubėgau, supratau, kad reikėjo dar rimčiau ruoštis – tikrai maniau, kad bus lengviau. Tai labai rimtas iššūkis, siūlyčiau kiekvienam vyrui pabandyti, – neseniai patirtą išbandymą prisimena V. Švykas.

Vytautas neslepia, kad bebėgant kilo įvairių minčių, tačiau nesigaili nesustojęs pusiaukelėje. „Bėgau ir galvojau, kodėl aš tai darau, gal man to nereikia… Vieną kartą padarysiu ir daugiau aš jau nebėgsiu. Bet praėjus valandai po finišo jau galvojau, kad buvo puiku. Pajutau pasitenkinimą ir manau, tikrai dar kartą tai pakartosiu“. (V. Švyko finišas. Asmeninio archyvo nuotr.)

Vaikai sportuoja, broliai žvejoja, sesė „protmūšiuose“ kovoja

Vytautas ir du jo broliai verslo ėmėsi ir įmonei vadovauja kartu, o neseniai net pasikeitė pareigomis: 10 metų UAB „Švykai“, kuri specializuojasi teikdama tiltų remonto, pramonės objektų antikorozijos ir statybinių konstrukcijų atsparumo ugniai didinimo paslaugas, vadovavęs Vytautas direktoriaus kėdę užleido Gediminui. Kaip pats sako „kad visi broliai patirties skirtingose srityse įgytų, o rotacija naujų idėjų atneštų“.

Tačiau jų laisvalaikio pomėgiai skirtingi. Anot Vytauto, nei Gediminas, nei Mindaugas (projektų direktorius) „sportais neužsiima“, jiems labiau prie širdies medžioklė ir žvejyba. O štai mokslininkės kelią pasirinkusios sesers Birutės – biomedicinos mokslų daktarės, dirbančios Santariškių klinikose, prioritetas – „visokie protmūšiai“ ir panašūs dalykai. „Mes esame skirtingi, ir tai gerai. Ne dvynukai juk esame“, – juokiasi Vytautas.

O sūnūs eina tėvo pėdomis. Jaunesnysis, 14-metis Justinas neseniai sportinius šokius iškeitė į krepšinį, o vyresnysis Martynas – lengvaatletis. Ir nors jam dar tik 17 metų, jau tampa Vytauto varžovu.

„Aš juos paraginu, bet neverčiu sportuoti, jie patys labai motyvuoti. Aš pats stebiuosi, kad vyresnysis nė vienos treniruotės nepraleidžia, o bėgant trumpas distancijas mane jau lenkia“, – prisipažįsta V. Švykas.

Prasitaria jis ir apie tai, kad jau planuojama ir nauja kelionė dviračiais. Tačiau kur – neišduoda. Tik priduria, kad kol dar jauni ir kupini jėgų, renkasi tas šalis, kuriose mažiau civilizacijos ir daugiau egzotikos. O Europa ar Japonija palauks. Vytautas juokauja, kad ten vyrai važiuos tada, kai bus gerokai vyresni – kad jei neduok dieve, prireiktų medikų pagalbos, ji būtų ranka pasiekiama.

Birutė ŽEMAITYTĖ  

(Visited 94 times, 1 visits today)